Pelytė

      Atėjo spalvotas, neapsakomo grožio ruduo. Maža pelytė pirmą kartą susiruošė į miško mokyklą. Ją jau seniai lankė mažieji miško gyventojai.

    Būsimoji mokinė linksmai striksėjo takeliu stebėdama išmargintus medžius ir  sutiko kiškį. Jis pasakė:

    - Kas čia eina, vos matoma?

    - Aš – pelytė! Einu į miško mokyklą, o tu?

     - Aš taip pat einu į mokyklą, o tu tokia maža, mažylė! Nei proto, nei jėgos neturi, tu – niekas! – tyčiojosi Ilgaausis.

      Pelytė apsiverkė ir nubėgo į kitą pusę. Visi, kas ją matė, vis sakė:

     -Tu mažylė, proto neturi...

      Pelytė atsisėdo ant kelmo ir taip stipriai pradėjo verkti, kad  net liūtas,

kiškiai, vilkai ir visi, kas buvo miške, girdėjo. Per tą patį takelį ėjo mažas

pelėnas. Jis tai pat girdėjo kaip vargšelė verkė, todėl nedrąsiai paklausė:

   - Ko, pelyte gražuolyte, verki?

    - Mane visi vadina mažyle, o tavęs ne?

    - Manęs? Nejuokauk... Nors, jei ir pasako, aš nekreipiu dėmesio! Eime su manimi! - paragino giminaitis.      

    Pagaliau priėjo mokyklą. Tokio grožio jie dar nebuvo matę.  Iš tolo švietė blizgantys langai, gražios durys. Pelytė net nesitikėjo, kad mokytoja ją taip pristatys. Ji taip puikiai  viską mokėjo, kad net kiškis, vadinęs ją netikėle, suglaudė auseles ir tylėjo sėdėdamas kamputyje. Po pamokų mažylę visi vadino „mokslinčiumi“. Staiga mokytoja pelėda pajautė dūmų kvapą ir sušuko:

   - Mokykla dega!

     Žvėreliai puolė prie durų, bet jos buvo labai karštos ir niekas negalėjo atidaryti. Mokytoja pastebėjo, kad duris galima atidaryti tik iš lauko pusės. Niekas nieko negalėjo  padaryti. Pelėnas pastebėjo mažą, mažutį tarpelį ir pabandė pralįsti, bet  niekaip neįstengė. Tuomet pabandė išlįsti kiškis, voverytė, barsukas, meškėnas... Deja, ir šie buvo per dideli, kad tilptų į mažą plyšelį. Staiga mažoji pelytė tik šmurkšt ir pralindo! Ji atidarė sklendę ir išleido likusius. Visi puolės gelbėti mokyklos. Mokykla buvo užgesinta ir atstatyta.

      Nuo to laiko visi pelytę vadino šaunuole ir niekada jos nebepravardžiavo kvailute.  Žvėreliai stengėsi visada elgtis mandagiai, padėjo vieni kitiems.

                                                                                                                             Sonata

                                                         ŽALIA KATYTĖ                                

        Vieną saulėtą vasaros rytą katei Malinai gimė trys kačiukai. Vienas buvo vardu Juodis, kita  - Deimantė, o trečias –

Žalutis, nes buvo žalios spalvos kaip žolė. 

        Kitą dieną, žalios spalvos kačiukas ėjo pasivaikščioti. Atbėgęs Sargis Margis pradėjo iš jo šaipytis:

      - Fu, koks tu žalias!

     - Gal šeimininkas nudažė? – šaukė visi kiti ir pradėjo vaikytis bei šaipytis. - Žiūrėkit, žalia pabaisa!

        Katinėlis apsiverkė ir spruko į pievą. Tik ten jam buvo gera, ramu. Netikėtai ant kačiuko užšoko varlė.

     - Oi, atsiprašau, pagalvojau, kad čia žolė! – išsigando ji.

     - Nieko tokio... Kodėl tu nesišaipai iš manęs? -verkšlendamas

paklausė jis.

     - O kodėl turėčiau šaipytis iš tavęs?  -  susidomėjusi pasakė  

varlė.

    - Todėl, kad aš žalias, - liūdnai mykė Žalutis.

    - Nieko tokio,  -  atsakė varlytė, - aš taip pat žalia, tai dar

geriau, nes tavęs niekas žolėje neras, galima pasislėpti... Aš būsiu

tavo drauge.

      Po savaitės ištiko labai didelė nelaimė. Šuo pašaipūnas skendo vandenyje ir garsiai lojo. Išgirdęs šuns lojimą kačiukas susirūpino ir išėjo pažiūrėti. Ogi kūdroje skęsta šuo! Žaliukas nubėgo pas varlių pulką ir paprašė:

    - Pagelbėkite man kuo greičiau!

      Visos varlės šoko į vandenį ir ištraukė skęstantį šunelį. Nelaimėlis padėkojo varlėms. Labiausiai dėkojo kačiukui už tai, kad pakvietė pagalbą ir apie  tokį jo poelgį pasakė kitiems gyvūnams.

    Tie, kurie iš katinėlio tyčiojosi, dabar gerbė ir norėjo su juo draugauti. Katinėlis buvo laimingas. Jis žinojo, kad svarbu  ne spalva, o  gera, tyra širdis.

                                                                                                              Ernesta